Girdi?
Tai Lietuva.
Aš girdžiu ją. O tu?

Ši istorija prasidėjo prieš daugiau nei tūkstantį metų. Žiloj senovėj, kai Lietuvos vardo dar nebuvo, tačiau aš ten buvau.

Matau Tautą, labai mažytę, tačiau tokią vientisą nuo pirmųjų akimirkų. Vaizdas blankus, tačiau galiu įžvelgti, kokie visi vieningi jau nuo pat pradžių. Štai jie, tie, kurie ir pradėjo kurti mūsų Lietuvą! Pagalvojau, ar gali taip būti? Aš esu čia? Lietuvių istorijos pradžioje? Dar tūkstantis devintaisiais metais?
Ir iš tiesų aš ten.
Užfiksuoju.
Einu kartu su vyrais, moterimis, vaikais ir seneliais. Medžioju. Siuvu rūbus. Gaminu įrankius. Seku pasakas mažiesiems, atrodo, lyg ledynmečio laikai. Aš padedu kitiems – tai atrodo labai įprastas dalykas. Net nekyla klausimas, o kodėl turėčiau nepadėti? Tai pirmas dalykas, kurio mane išmokė Lietuva. Padėti kitam.
Rodos, tik užsimerkiau, o jau regiu Lietuvos karalių Mindaugą. Jis sėdi soste. Lietuvos valdovas tiesia man ranką, kviečia prisėsti. Tai taip tikroviška. Tarsi žiūrėčiau „Sostų karai“ serialą per Netflix platformą. Visai  nenujaučiau, kad iš tikrųjų Lietuvos istorija neužilgo apsivers aukštyn kojom ir reikės nesuvokiamai ilgai,  beveik tūkstantį metų, stengtis, kad turėtume tai, ką regime dabar. Tai antras dalykas, kurio mane išmokė Lietuva. Kantrybė.
Gilus atodūsis ir aš jau kalbuosi su Gediminu. Nusiraminu. Šis, pirmasis Lietuvos didysis kunigaikštis iš Gediminaičių dinastijos, buvo diskretiškas, išsilavinęs, savo jurisdikciją atskleidė rašydamas laiškus, kviesdamas pirklius, amatininkus, šauklius – garsindamas Lietuvą. Jam rūpėjo ne tik kiekvienas Lietuvos pilietis, bet ir visas pasaulis. Tai trečias dalykas, kurio mane išmokė Lietuva. Tolerancija.

Keliauju toliau Lietuvos istorijos laiko juosta. Tai tampa panašu į filmą „Šoklys“. Nebegaliu suprasti, ar tai tikrovė, o gal visgi fikcija?
Štai aš stoviu Žalgirio mūšio epicentre. Viskas pradeda suktis. Regiu kunigaikštį Vytautą. Jis narsus, didingas, stiprus – tikras galiūnas. Tačiau tuo pačiu matau kariauną, kuri įnirtingai kovoja. Vyrai krenta vienas po kito, regiu kraują, krentančius žirgus. Vaizdas sukrečia. Man darosi sunku kvėpuoti. Aš tampu tarsi Žana d‘ark, o gal visgi Adomo Mickevičiaus lietuviškoji Gražina?  Aš kovoju. Kovoju dėl Lietuvos, jos žemių, kiekvieno gamtos kampelio: Baltijos jūros, Kuršių marių, Trakų pilies, Vilniaus, miškų, saulės ir dangaus. Tai man padeda atgauti kvapą. Tai ketvirtas dalykas, kurio mane išmokė Lietuva. Kovoti.

Užuodžiu rugius. Ruginę duoną. Tai mūsų niekur kitur taip nekvepianti duona. Ar čia ir baigiasi Lietuvos istorija, šiame kvepiančiame lauke?
Girdžiu žingsnius. Jie sunkūs ir greiti. Kur aš? Kokiame Lietuvos kampelyje? Prieš mane netikėtai išnyra Motiejus Valančius, Vincas Kudirka, Vileišis Petras, Petkevičaitė Gabrielė, Tumas Juozas, Višinskis Povilas. Ar tai gali būti tiesa? Ar aš iš tikrųjų savo akimis matau šiuos žmones? Didžiuosius knygnešius? Ir iš tiesų jie su knygomis rankose. Negali būti, kad aš prašokau bemaž penkis šimtus metų Lietuvos istorijos. Knygnešiai mane nuramina, sakydami, kad turiu susikaupti ir padėti jiems išsilaisvinti – dabar tai svarbiausia užduotis – padėti jiems atgauti lietuvių kalbą.  Jie mane informuoja, kad Lietuva niekur nedingo ir nedings, ji čia, kur mes dabar stovime ir visur kitur, kur tik apsižvalgysi, kad kalba, kuria mes kalbame, taip pat egzistuoja, tačiau aš turiu skleisti ją, kalbėti, mylėti ją, gerbti ją, saugoti ją. Motiejus patikslina, kad tai užduotis ne iš lengvųjų.
Pasigirsta šūviai.
Prieš akis nebematau nei vieno iš knygnešių. Tik girdžiu Antano Baranausko, Maironio, Simono Daukanto eiles, prie jų prisijungia Vydūnas, Gimbutienė, Nėris. Girdžiu tobuląsias sutartines, regiu Lietuvos dainų šventę, tautinius kostiumus, šokėjus, regiu ir Čiurlionį. Ne viskas prarasta. Atmintis gyva, vadinasi ir tapatumas. Žinau, kas esu. Aš skleisiu žinią apie Lietuvą, aš mokysiu, dainuosiu, aš skaitysiu, bet daryk tai ir Tu. Padėk man. Kurkime kartu. Tai penktas dalykas, kurio mane išmokė Lietuva. Vienybė.

Su šeima sėdime  ant sofos, žiūrime filmą „Tarp pilkų debesų“. Keista. Bet mes juk jau metėme šį filmą?
Tai aš esu traukinyje, kuris mus veža į Sibirą. Silpni, iškankinti, bepasiduodą žmonės – štai ką aš regiu. Jaučiuosi kaip Ana Frank, Dalia Grinkevičiūtė ar Čingizo Aitmatovo nupasakotas mankurtas.  Juos visus siejo ta pati dalia – tremtinio dalia, tik kitokiais būdais.  Girdžiu vidinį balsą – taip dar penkiasdešimt metų kentėsi, tačiau Jums pavyks. Ir štai aš stoviu Altajaus krašte su tūkstančiais kitų, susikibę rankomis. Visi kartoja, mes nepalaužiami. Visi stovi lyg trys muškietininkai. Tai šeštas dalykas, kurio mane išmokė Lietuva. Tikėjimas.

Ir tas vidinis balsas iš tiesų buvo teisus. Penkiasdešimt metų. Staiga ir netikėtai. Nepalaužiamai.
Stoviu prie Televizijos bokšto. Tankai, minios žmonių. Ne bet kokių žmonių, o LIETUVIŲ. Ranka rankoj, Vėliava, daina ir lietuviška kalba. Nors neužmirštuolę laikau, nes netekome ne vieno, tačiau tai buvo pamoka kitiems. Tiems, kurie bandė mus nuversti, o nuversti nepavyko dar Vytauto laikais, nepavyko ir Sausio 13-ąją. Tai septintas dalykas, kurio išmokė Lietuva. Ryžtas.

Šviečia geltona saulė, aš dumblių spalvos pievoj, o iš pelenų kyla feniksas, raudonas raudonas…
SUSKAMBA ŽADINTUVAS.
Tai buvo sapnas, tačiau TAS sapnas – svajonė, kuri virsta realybe. Tokią Lietuvą AŠ kuriu kiekvieną dieną: padedančią, kantrią, tolerantišką, kovojančią, vieningą, tikinčią, ryžtingą. Ne  veltui septyni – sakralus skaičius.

Kurkime Lietuvą kartu!